Trys vyrai, Konfucijus, Buda ir Laozi, merkia pirštą į acto pripiltą samtį. Jų veiduose trys reakcijos: rūgšti, karti, saldi – pagal vyraujantį jų filosofijos požiūrį. Aplink acto indą stovintys ir jį ragaujantys vyrai atstovauja tris skirtingus mokymus, bet yra vieningi – juos jungia actas. Ši tradicinės kinų tapybos „Acto ragautojai“ scena iliustruoja, kaip actas („oksos“ senąja žemaičių kalba) vienija žmones.
Acto rasime viso pasaulio virtuvių lentynose, kiekvienuose namuose nuo didmiesčio iki mažiausio kaimelio. Tai viena iš labiausiai paplitusių, unikalių ir nuostabių žmonijai žinomų medžiagų. Acto vartojimas nepriklauso nuo kultūrinių ar religinių įsitikinimų. Tikriausiai nerasime kito taip plačiai ir įvairiai pritaikomo produkto, kurį galima saugiai ir ekonomiškai pasigaminti tiesiog namuose.
Acto istorija sena kaip žmonija
Seniausi įrašai apie tai, jog babiloniečiams 5000 m. pr. m. e. actas buvo prieskonis ir konservantas. Actas naudotas ir Senovės Egipte. Pasak legendos, Egipto valdovė Kleopatra susilažino, jog gali viename patiekale paskandinti visą šalies turtą. Ji laimėjo lažybas, kai puodelyje acto ištirpino saują perlų.
Acto dėka maistą buvo galima gabenti tolimus atstumus, o actu, sumaišytu su vandeniu, žemdirbiai ir keliautojai malšino troškulį. Senovės Graikų gėrimas iš acto, vandens ir medaus, vadintas „gėrimu žmonėms“. Jam laikyti buvo skirtos specialios vazos. Hipokratas actą skyrė kaip vaistą nuo žaizdų, opų ir kvėpavimo takų ligų. Senovės romėnų gatvėse buvo parduodamas vandens ir acto mišinys, vadintas „vargšų vynu“. Jų banketuose ant stalo visada buvo dubenėlis acto, mažiems duonos gabalėliams mirkyti. Actu, atskiestu vandeniu, senovės Romėnų kariai malšino troškulį. Jis buvo ir karių prausiklis, neutralizuojantis kūno kvapą bei gelbstintis nuo nesunkių sužeidimų. Kinijoje Džou dinastijos laikais (1046-256 m. pr. m. e.) daugelyje karališkųjų namų buvo įsteigta specializuota acto gamintojo pareigybė.
Acto istorija tęsiasi – V-XV a. acto gamyba išpopuliarėjo Europoje, o Prancūzijos Orleaną miestą actas išgarsino ten naudotas fermentacijos ir brandinimo procesas. Šiame mieste ir jo apylinkėse 1580 m. buvo gaminami trisdešimt trys acto produktai. Italijoje Modenos kunigaikštystėje pradėtas gaminti Balzaminis actas. Renesanso epochoje šio produkto gamyba Prancūzijoje buvo pelningas verslas – šalyje buvo gaminama beveik 150 aromatizuoto acto rūšių. Gamyba plėtėsi ir Didžiojoje Britanijoje, kur pradėtas gaminti salyklinis actas.
Actas epidemijų metu
Europoje nuo maro buvo ginamasi kvėpuojant per acte išmirkytą kempinę, o užkrėstų namų sienos buvo plaunamos actu. Actas buvo naudotas ir kovai su cholera. 1830 ir 1884 m. Vienos vyriausybė, susidūrusi su choleros protrūkiu, išleido nuostatą, kad rankos prieš ir po apsilankymo pas ligonį, taip pat visi vaisiai ir daržovės prieš vartojimą turi būti kruopščiai plaunami actu. Jis padėjo atsigaivinti damoms, suveržtoms ankšto korseto, ar užkluptoms migrenos. Atidarytas acto butelis prie gripu sergančio žmogaus lovos buvo priemonė apsaugoti ligonį lankančius ir jį prižiūrinčius.
Kai XIX a. Badeno karalystėje (dabartinė Vokietija) actas imtas gaminti pramoniniu būdu, jo fermentacijos laikas sutrumpėjo nuo kelių mėnesių iki 1-2 savaičių. Japonijoje industrializavus acto gamybą, jo pakako sušiams visoje šalyje. XX a. actas imtas gaminti panardintose talpyklose, o jo gamybos laikas sutrumpėjo iki kelių dienų. Biologiniu būdu pasaulyje šiais laikais pagaminama tik apie dešimt procentų acto. Visa kita – tai sintetiniu būdu gaunamas actas.
Nepakeičiama priemonė daugybėje sričių
Actui gaminti naudojami produktai: obuoliai, medus, miežiai, melasa, ryžiai, cukranendrės, kokoso riešutai ir daugybė kitų. Jis iki šių dienų nepakeičiamas Europos, Azijos ir kitų tradicinių pasaulio šalių virtuvėse, buityje, žemės ūkyje ir kaip liaudies medicinos priemonė.
Mūsų protėviai actą naudojo sirupams, tepalams, nuovirams, burnos skalavimo skysčiams, losjonams, akių lašams, druskoms, muilui, tamponams, prausikliams, inhaliacijoms, tvarsčiams, kompresams.
